Mūsų tautos istorijoje birželio 14-oji paliko gilų randą. Tai diena, kai prasidėjo masiniai Lietuvos piliečių trėmimai. Tai diena, kuri be gailesčio palietė kiekvieno lietuvio šeimą. Vien už tai, kad dorai gyveno, mylėjo darbą ir augino vaikus, žmonės buvo naktį išvilkti iš namų, sugrūsti į gyvulinius vagonus. Jie patyrė visus šėtoniško režimo baisumus – patyčias ir pažeminimus, smurtą ir kankinimus, badą ir ligas. Daugeliui tai buvo kelionė į mirtį – vagonuose, lagerių barakuose, kasyklose… Kodėl tiems žmonėms buvo skirta tokia negailestinga lemtis? Daugybė „kodėl” liks be atsako. Aišku tik tai, kad 1940-aisiais prasidėjęs okupantų režimas juodu šešėliu kliudė kiekvieną šeimą, vienaip ar kitaip griovė visų žmonių gyvenimus. Vienų palaikai liko amžinojo įšalo gniaužtuose, kiti, pokaryje kovoję su ginklu rankose, krito nuo kulkų, tretiems teko emigrantų lemtis, ketvirti rinkosi patogų gyvenimą okupanto prieglobstyje. Tai – irgi praradimai. Visa tauta patyrė didžiulių dvasinių nuostolių.
Birželio 14-oji – Gedulo ir vilties diena, šalia žodžio „gedulas“ yra žodis „viltis“. Tad viltis gali tapti tuo tiltu, kuris jungia praeitį ir ateitį. Viltis, kad egzistuoja teisingumas, kad mūsų atmintis pagis.